Gimiau Žemaitijos sostinėje, Telšiuose. Tikriausiai buvo šalta diena, nes tai atsitiko 1956 metų sausio 4 dieną . Esu ne tik Ožiaragis, bet ir jaučiuosi turinti žemaitišką charakterį, užsispyrimą ir kantrybę. Mano tėtis turi penkias seseris ir viena iš jų - Ona.

Matyt jos garbei aš tapau mūsų giminėje antrąją Ona Pučkoriūte.

Keletas tetų, dėdė, pusbrolis, puseserė yra profesionalūs dailininkai. O man likimas lėmė tapti aktore. 1979 metais baigiau Lietuvos Konservatoriją, šiuo metu pavadintą Muzikos akademiją, kur gavau profesionalios dramos teatro aktorės diplomą. Papildomai buvo suteikta ir lėlių teatro aktorės specializacija. Šį ,1999 metų rudenį kaip tik suėjo 20 metų , kai aš kartu su teatrinio meno kursu ,

atėjau dirbti į Lietuvos Vilniaus miesto lėlių teatrą “Lėlė” Per šitiek metų mes apvažiavome skersai išilgai ne tik savo gimtinę , bet pabuvojome ir daugybėje pasaulio šalių , atstovaudami mūsų krašto kultūrą, rodydami, ką turime tauriausio ir gražiausio, kas yra pamokančio ir gero, bendražmogiško, ir turinčio išliekamąją vertę bet kuriame pasaulio krašte.

Nuo 1979 metų rodėme spektaklius Vokietijoje, Indijoje,Afrikoje, Anglijoje, Danijoje, JAV ir tt.. Dalyvavome daugelyje tarptautinių festivalių . Estijoje rodytas spektaklis “Cirkas yra cirkas”, kur vaidinu vieną iš pagrindinių vaidmenų - Ca-Ca (angliškai - Goody-Goody) , iškovojo aukščiausią apdovanojimą.

Per šitiek metų, kuriuos praleidau “Lėlės” teatre, mano įsimintiniausi vaidmenys : Karaliene T.A.Hofmano “Spragtukas ir pelių karalius”, Omolis R.Tagorės “Paštas”, Jonelis S.Gedos “Ak vija,pinavija”, Ca-Ca A.Jonyno, V.Mazuro “Cirkas yra Cirkas”, Kvailutė V.Haufo “Šaltoji širdis”. Dalyvavau daugelyje televizijos lėlių spektaklių ir Naujametinių programų laidose.

Mūsų teatras nesispecializuojasi kurioje nors vienoje lėlės valdymo technikos srityje. Lėlės yra priemonė turtingiau ir įvairiapusiškiau atskleisti ribotas žmogaus galimybes. Dažnai man tenka stovėti šalia lėlės nesislepiant už širmos, kada aš gaivinu jo sielą, o ji plečia mano išraiškos galimybės. Per šitiek metų teko valdyti daug įvairių marionečių,

lazdelinių-gabitinių,

pirštininių bei šešlėlinių lėlių, vaidinti su kaukę arba charakteriniu grimu.

Valstybės dotacija mūsų teatrui leido nepataikauti žiurovui, o imtis rimtų problemų gvildenimu, perleidžiant jas per meninę prizmę. Gabių dailininkų, kompozitorių, režisierių , lėlių meistrų dėka esame iškovoję ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir pripažinimą.

Apart kolektyvinio darbo, jau daugelį metų užsiimu savarankiskais darbais.

Turiu daug kurybinių užmanymų,

bet kaip dažniausiai ir būna, juos stabdo finansinės galimybės. Kad išeiti iš tos situacijos, ėmiau individualiai ruošti

Agė-Melagė

trumputes miniatiuras, nebenaudojamoms teatre lėlėms suteikiant naują charakterį ir gyvybę.

Mikė-Poška

Pažistami meninkai , puikiai žinodami šio laikmečio menininkų finansines galimybes, taip pat parėmė mane pagal galimybes. Ir jų dovanotos lėlės

 

labai dažnai padeda neprašant atlyginimo pasidalinti džiugiomis akimirkomis su neigaliais vaikais ir ju tėveliais.

Po ilgų finansinės paramos paieškų, pagaliau pavyko įgyvendinti mano pirmajį užmanymą. Tai buvo garsioji H.K.Anderseno“Undinėlė”

Pasitelkus draugus – profesionalius dailininkus, kompozitorių bei lelių meistrus, 1996 vasarą “Undinėlė” išvydo dienos šviesą.

Image14.gif (83570 bytes)

Jis jau rodytas daugeliui Lietuvos, Baltarusijos, Kanados, JAV vaikams ir suaugusiems. Dalyvavau ir keletame tarptautinių festivalių. Didžioji dauguma spektaklių- labdaringi.

Po to sekė “Akimirkos” (Puškino 100 mirties metinių proga)

Ir “Žemės dukra” – mano ilgametis, širdyje išnešiotas ir subrandintas mono spektaklis suaugusiems.

Jau ketvertas metų esu Nepriklausomų Teatrų asociacijos narė. Dalyvavau ne viename tarptautiniame vaikų, jaunimo ir neįgaliųjų teatrų festivalyje “Mes”, “Saules ašara” kaip aktorė, žiuri narė, režisierė. Esu ir Lietuvos Teatrų sąjungos narė.

 

Šis puslapis paskutinį kartą buvo papildytas 01/06/00.